Čia skelbiamos mano mintys įvairiausiais klausimais.
Rašau jas savo malonumui, todėl nereikia tikėtis jokio periodiškumo, jei iš viso noras taip publikuotis nepraeis.

Pirmą kartą skaitantiems verta susipažinti su šio tinklaraščio aprašymu Pipedijoje - gal nors skaityti praeis ;).

Cituojant mano ar komentatorių tekstus būtina nuoroda į šį žurnalą. Pageidautina, kad prieš cituojant autoriaus būtų atsiklausta. Prieš cituojant kitur turi būti gautas autoriaus sutikimas. Šis taisyklių pakeitimas nulemtas nemalonios patirties.

Jei jau skelbiu mintis viešai, tai reiškia, kad laukiami ne tik skaitytojai, bet ir komentatoriai.

Kelios taisyklės komentatoriams. Mėgstu diskusijas, jei jos turiningos. Tokios gali būti labai ilgos ir komentatoriai gali plėstis kiek tik lenda. Važiuoti į lankas būna smagu, bet gerai, kai ir kelias matosi.
Diskusijų tikslas nėra vienos tiesos pergalė. Daug svarbiau yra pasikeitimas nuomonėmis, praturtinantis žmones.
Šeimininko nuomonė yra tik nuomonė, ginčytina kaip ir bet kokia kita.
Ginčijamasi argumentais, o ne kumščiais.
Nekenčiu chamizmo ir argumentų ad hominem. Tokie komentarai po perspėjimo bus trinami, o komentatoriai - šalinami. Tas pats laukia ir keikūnų, nebent mokate tai daryti elegentiškai, linksmai ir neįžeidžiamai.
Pasitaiko žmonių, kurie sugeba įžeidinėti nevartodami nei keiksmažodžių, nei akivaizdaus grubumo. Tai menas, bet aš jo nemėgstu, todėl tokie komentarai nelaukiami ir trinami po perspėjimo.

Svarbiausia taisyklė: kalbėk su kitu taip, kaip norėtum, kad kalbėtų su tavimi.

Jei dediesi kaukę slėpdamasis nuo pasaulio, žinok:
ne tik aplinkiniai nematys tikrojo tavęs, bet ir tu nesuprasi pasaulio.

Jei draugystė yra ribų peržengimas, ar tai reiškia, kad ji yra žmogaus laisvės išraiška?

Gyvenimas nėra tai, ką tu veiki.
Tu pats esi gyvenimas.

Kai nuo mažiausio prisilietimo prie pasaulio, jo grožio, jo bjaurumo, taip skauda, jog turi apsimauti geležines aplinką traiškančias pirštines.
Kad galėtum išgyventi.

Mes negalėjome nužudyti savo tėvų – jie buvo nužudyti iki mūsų pradėjimo.
Mes neturėjome autoritetų – todėl mums reikia surogatinio tėvo, nurodančio, ką ir kaip turime daryti.
Ir kaip mes galime bandyti pradaužti galva sienas, kai jos – minkštos, beveik beformės?
O dar tas bedugnės baimės šulinys kiekvieno mūsų viduje.

Laisvė gali būti suvokiama kaip tvarkos kūrimas iš netvarkos arba kaip netvarkos darymas ardant tvarką.
Galbūt tai priklauso nuo pasaulio suvokimo – tvarka jis laikomas ar betvarke?

O gal tikroji laisvė sujungia šias dvi formas ir tuo jas peržengia?

Kaip įmanoma pasipriešinti pasakai, kai ji užvaldo gyvenimą?

Kiekvienas bijo gyvenimo savaip.

Menas – žmogaus netobulumas, pilnas ilgesio.